Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sporto centras pakalbino vieną iš geriausių Lietuvos 3×3 krepšinio žaidėjų ir jaunąjį 3×3 krepšinio trenerį Marijų Užupį apie Lietuvos studentų krepšinio lygos čempionatą bei ateities tikslus.
Marijau, sveikiname tave tapus Lietuvos studentų krepšinio lygos čempionu! Koks jausmas tapti čempionu vadovaujant VDU-2 komandai?
Nemeluosiu, tikėjomės, jog laimės VDU-1 komanda, kuri atrodo stipresnė ir turinti daugiau patirties, tačiau be galo smagu, kad laimėjo VDU-2 komanda, kuri viso čempionato metu degė didžiuliu noru laimėti ir tapti čempionais.
Šiuo metu esate ne tik komandos žaidėjas, bet ir treneris. Kaip viską suspėjate ir iš kur semiatės naujos patirties?
Šiuo metu gydausi patirtą traumą, todėl lieka šiek tiek laisvesnio laiko ne tik reabilituoti save, bet ir patreniruoti komandą.
Patirties semiuosi iš savęs – man teko dalyvauti įvairiose varžybose, bendrauti su be galo įdomiais ir skirtingais krepšininkais, tad sukauptos žinios leidžia padėti kitiems komandos nariams siekti geresnių rezultatų.
Savo, kaip krepšininko ir jauno trenerio karjerą, pradėjote VDU komandoje, su kuria pelnėte daug apdovanojimų. Koks iškovotas trofėjus su VDU komanda jums yra įsimintiniausias?
Labai sunki užduotis išskirti vieną laimėjimą, nes jų buvo tikrai daug. Tačiau jeigu reiktų rinktis vieną, tai būtų prieš 3 metus 3×3 Europos čempionate Portugalijoje iškovota 1 vieta. Šios varžybos itin stipriai įsiminė ne tik dėl nuostabios atmosferos, bet ir varžybų formato.
Kada supratote, kad savo karjerą norite sieti su krepšiniu?
Jau nuo pat mažų dienų labai mėgau žaisti krepšinį, o aplinkiniai visuomet skatino lankyti šios sporto šakos pamokas bei domėtis žaidimu.
Ar kada turėjote minčių, jog norite mesti krepšinį ir užsiimti kokia kita veikla?
Ne, kol kas dar tokios mintys manęs neaplankė. Turiu labai daug noro ir energijos tobulėti krepšinio aikštelėje. O jeigu kada nuomonė pasikeis – tada ir žiūrėsiu.
Kaip manote, ar šiame turnyre patobulėjote kaip treneris?
Manau, kad trenerio etiketė man klijuojama dar šiek tiek per anksti, nes pats dar tikrai planuoju žaisti krepšinį, o ši galimybė pagelbėti komandai, jai vadovaujant, pasitaikė visai netikėtai. Manęs paprašė pabūti treneriu, tad mielai tuo pasinaudojau. Žinoma, tobulėti visada yra kur, tad su kiekvienu turnyru ar čempionatu išmokstu kažko naujo. Labai smagu dirbti su jaunimu, kuris dega noru augti ir semtis naujų žinių. Tada tarp mūsų įvyksta tam tikrai mainai, kurie turbūt tęsis iki gyvenimo galo.
Kokius tikslus esate užsibrėžęs, kalbant apie krepšininko karjerą?
Turėjau išsikėlęs nemažai didelių ir ambicingų tikslų, tačiau patirta trauma sujaukė planus. Anksčiau išsikelti tikslai pradėjo svyruoti, tad dar esu apmąstymuose ar pavyks juos įgyvendinti, ar teks keltis naujus.
Kaip galvojate, ar po šio turnyro sulauksite daugiau dėmesio kaip treneris ir krepšininkas iš kitų komandų?
Geras klausimas. Tikiuosi, kad taip, nes labai stengiuosi, o ir studentai, kurie su manimi sportuoja sau kelia didelius tikslus, tad belieka viltis, kad šis bendras darbas atneš vaisių tiek man, tiek jiems. Tačiau man ir komandai kur kas svarbiau dar įnirtingiau dirbti bei gerinti jau turimus rezultatus.
Kas yra jūsų, kaip trenerio / krepšininko idealas? Į ką stengiatės lygiuotis?
Kaip krepšininkas, tai visada lygiuodavausi į Joną Mačiulį ir Liną Kleizą, nes jų labai panašus žaidimo stilius. Tačiau labai sunku išskirti vieną krepšininką, nes teko bendrauti su be galo skirtingais sportininkais ir mokytis iš jų. Na, o kaip treneris, tai mano pavyzdys – Šarūnas Jasikevičius. Manau, kad šio trenerio mentalitetas yra nuostabus ir tai mane itin žavi.
Kiek daug įtakos jūsų karjerai turėjo universiteto treneriai ir kiti žaidėjai?
Universitetas ir jame sutikti žmonės mano karjerai padarė labai didelę įtaką. Jaunystėje nelabai turėjau progos pasireikšti, o VDU suteikė vietą žaisti ir parodyti ką sugebu aikštelėje. Esu labai dėkingas visiems ir stengiuosi iki šiol palaikyti ryšį su sutiktais žmonėmis. Taigi, jeigu kažkam reikės mano pagalbos – taip pat mielai padėsiu, nes VDU man tarsi antri namai.
Jeigu galėtumėte pasirinkti tris žmonės į 3×3 pasaulio čempionatą, kokie jie būtų?
Manau, kad pasirinkčiau savo draugus: Aurelijų Pūkelį, Paulių Balevičių ir Šarūną Angelį. Mes daug metų žaidžiam kartu, pažįstu juos ilgą laiką, tad tikiu, kad tvirtai užsimezgusi draugystė mums padėtų laimėti.
PRO turnyre 1, 2 ir 3 ture jums nepavyko nukeliauti iki finalo, bet 4 ture abi jūsų treniruojamos VDU komandos susigrūmė finale. Ar teko keisti strategiją prieš ketvirtąjį turą ir kokius tikslus keliate komandoms turnyro pabaigai?
Šitas žaidimas reikalauja labai daug patirties ir taip greitai pasiekti gerą rezultatą nėra paprasta. Visa tai ateina su laiku ir rezultatas tampa žymiai geresnis. Tikiu, kad žaidimas ateityje tik gerės. 4 etape nebuvo ir pagrindinių varžovų, kurie šiuo metu susilpnėję, nes vyksta kvalifikacija į olimpiadą ir keletas žaidėjų yra išvykę. Tačiau jokiu būdu nenuvertinu mūsų universiteto sportininkų – mes daug dirbame, tobulėjame ir natūralu, kad su kiekvienu turu gerėja ir mūsų žaidimas.
Kokius tikslus keliate sau ateičiai?
Pirmiausia, tai išsigydyti traumą, kurios reabilitacija jau įpusėjo, o kitas tikslas – jeigu draugai iškovos vietą olimpiadoje, tai norėčiau žaisti ten kartu su jais bei atiduoti visas savo jėgas.
Interviu paruošė Juozas Vaičiukynas.
