Istoriniam VDU triumfui krepšinio aikštelėje – 20 metų
2001-ųjų gegužės mėnesis – istorinis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) krepšiniui. Šie metai buvo pažymėti VDU krepšinio komandos pirmuoju triumfu Lietuvos studentų krepšinio lygoje (LSKL), o dabar, praėjus 20 metų, mūsų universitetas drąsiai gali vadintis tituluočiausiu Lietuvoje.
„Tai pirmasis universiteto titulas, nutiesęs kelią ateities pergalėms“, – nė nedvejodamas sako tiek prieš 20 metų, tiek dabar VDU treniruojantis Arūnas Juknevičius.
Vis dėlto kelias iki pirmojo LSKL trofėjaus nebuvo toks lengvas ir užtikrintas, kaip būtų galima galvoti, žiūrint į šiandieninį kontekstą. Tam prireikė milžiniškų vadovų, trenerių ir žaidėjų pastangų.
Minint 20 metų sukaktį po laimėto LSKL finalo prieš Kauno technologijos universitetą (KTU), pateikiame Jums pasakojimą apie VDU krepšinio komandos 2000-2001-ųjų sezoną, papildytą rektoriaus, trenerio bei žaidėjų prisiminimais.
Priešistorė
LSKL įsikūrė 1998-aisiais, tačiau nuo pradžių VDU krepšininkams siekti aukščiausių tikslų aikštelėje nebuvo lengva – tuomet Kauno miesto širdyje įsikūręs universitetas buvo vienas mažiausių Lietuvoje, kuriame mokėsi 3,5 tūkst. studentų, tarp kurių – didžioji dauguma merginos.
„Buvo sudėtinga surinkti vaikinų komandą, bet kai buvo priimtas sprendimas atleisti geriausius krepšininkus nuo mokesčio už mokslą ir bendrabutį, tuomet pavyko prisikviesti stiprių žaidėjų. Nuo tada buvo pažadas laimėti LSKL per trejus metus ir džiaugiamės, jog tai pavyko padaryti jau antrąjį sezoną“, – pasakojo A. Juknevičius
„Pagrindas krepšinio atsiradimo atkurtajame VDU buvo 1998-aisiais priimtas sprendimas. Tuo metu buvome nedidelis universitetas ir žinojome, kad negalime vystyti visų sporto šakų, reikėjo pasirinkti prioritetus. Man gimė mintis, jog prioritetinė sporto šaka turėtų būti krepšinis, nes visgi tai – mūsų antroji religija“, – teigia tuometinis universiteto rektorius Vytautas Kaminskas.
Vis dėlto net ir priėmus sprendimą kompensuoti mokesti už mokslą geriausiems krepšininkams, reikėjo laiko, kol toks veiksmas virto pergale aikštėje – 1999-2000 metų sezone VDU LSKL finišavo 5-oje vietoje.
Sunkų kelią tikslo link geriausiai atsimena Tomas Kapačinskas, buvęs vienintelis ketvirtakursis čempioniškame sezone ir matęs komandos augimą nuo jos pirmųjų metų LSKL.
„Kai aš buvau pirmame kurse VDU, nė vienas nebuvo net arti profesionalaus krepšininko lygio. Mes buvome tikrų mėgėjų komanda, kažin ar kažkuris tuomet iš mūsų buvo sporto mokyklą lankęs. Trečiajame kurse viskas pradėjo keistis – atėjo karta su Pauliumi (Motiejūnu) priešakyje. Aišku, užtruko laiko, kol susižaidėme, gavome pamoką iš (Kęstučio) Kemzūros dėl gynybos ir tada pradėjo viskas važiuoti į priekį. Vis tiek pagrindinis ramstis mūsų buvo Paulius (Motiejūnas), kuris buvo lyderis tiek aikštėje, tiek už jos ribų ir nuo kurio prasidėjo VDU pergalės,“ – kalbėjo T. Kapačinskas.
Sunki pradžia ir lemtinga pamoka
2000-2001 metų sezoną VDU pasitiko būdama jauniausia lygos komanda – su penkiais pirmakursiais bei šešiais antrakursiais žaidėjais.
Treneris A. Juknevičius prisimena, jog tuomet komandos kapitonu ir pagrindiniu aikštės generolu buvusiam P. Motiejūnui sunkiausia buvo persiorientuoti į įžaidėjo poziciją, o tai veikti pradėjo tik antraisiais metais.
Pats ilgametis VDU kapitonas pritarė šiai trenerio minčiai ir patikino, jog čempioniški pamatai buvo statomi dar sezoną prieš, o būrys naujų komandos draugų buvo pažįstami dar nuo sporto mokyklos laikų.
„Virsmas iš antros-trečios pozicijos žaidėjo į įžaidėjo nebuvo lengvas, – sako iki tol niekada karjeroje įžaidėju nežaidęs P. Motiejūnas. – Pirmais metais man absoliučiai nesisekė, nesupratau naujų pareigų ir buvau įpratęs žaisti be galvos. Bet kolektyvas klijavosi, buvome pažįstami dar gerokai anksčiau iki VDU ir leisdavome laiką kartu ne tik per treniruotes. Tarpusavio ryšys buvo geras, visi pasitikėjo manimi, o labiausiai sparnus užaugino kapitono pareigos, kurios suteikė galimybę būti jungtimi tarp žaidėjų ir trenerių.“
Sezono pradžia treneriams A. Juknevičiui ir Mindaugui Valančiui nebuvo lengva, tačiau reguliarųjį sezoną VDU užbaigė būdami antroje vietoje, savo sąskaitoje turėdami 11 pergalių ir 3 pralaimėjimus.
Prieš atkrintamąsias VDU krepšininkai išvyko į turnyrą Prancūzijoje, o po to ketvirtfinalio ir pusfinalio serijas, atitinkamai prieš Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir Vilniaus pedagoginį universitetą, laimėjo sausu rezultatu 2-0.
„Nuo sezono pradžios galvojome, jog galime laimėti, tačiau tikrai nebuvome užtikrinti. Kituose universitetuose žaidė ir ketvirtakursiai, ir magistrantai, o tas 3-4 metų skirtumas yra ženklus. Branduolys buvo mano komanda iš A. Sabonio krepšinio mokyklos ir tas susižaidimas tikrai padėjo, bet žygiuojant link finalo kartas nuo karto kluptelėdavome, todėl nebuvome užtikrint, jog šie metai jau tikrai bus mūsų“, – sakė treneris A. Juknevičius.
„Turėjome labai gerą komandą, bet labiausiai susiklijavome Prancūzijoje. Ten buvo lūžis. Prancūzijoje labai prastai pasirodėme, labai prastai žaidėme ir grįždami visi galvojome, jog galime geriau. Ir jau patekę į finalą jautėme, kad galime laimėti“, – prisimena P. Motiejūnas.
Įspūdingo grožio finalas
Finale VDU laukė čempionų titulą ginantys ir reguliarųjį sezoną laimėję KTU krepšininkai, kurie neseniai mūsų universiteto komandą eliminavo mėgėjų pirmenybėse.
„Miesto krepšinio lygoje nebuvo akcento, kad turime būtinai laimėti, daugiau tai – treniruotė. Sezono metu buvome juos įveikę ir tikėjimas tikrai buvo, jog galime ne tik pasipriešinti, bet ir įveikti juos“, – nuotaikas prieš finalą prisiminė A. Juknevičius.
Pirmosios dvejos serijos rungtynės buvo žaidžiamos reguliariojo sezono nugalėtojų tvirtovėje ir viskas buvo arti to, jog KTU atsidurtų per žingsnį nuo čempionų titulo – pirmąjį susitikimą užtikrintai laimėję šeimininkai, antrajame žengė koja kojon, o laimėtoją išsiaiškinti prireikė dviejų pratęsimų.
Kovotojų mentalitetą parodžiusi VDU šventė dramatišką pergalę 100:98, išlygino serijos rezultatą, o pagrindiniais mačo herojais tapo R. Stūronas ir P. Motiejūnas, atitinkamai įmetę 29 ir 21 tašką.
„Visos serijos metu šalia parketo buvo milžiniškas ažiotažas, o aikštėje virė tikros šunų peštynės. Aikštėje buvo visko, o labiausiai įsiminė KTU trenerio Henriko Giedraičio provokacijos Pauliui (Motiejūnui), kuomet jis vis numesdavo kokią repliką, taip stengdamasis išprovokuoti kapitoną“, – pasakojo T. Kapačinskas.
Serijai persikėlus į VDU „Bangos“ sporto centrą šeimininkai užtikrintai, 83:68, įveikė varžovus ir ketvirtajame susitikime sausakimšai į tribūnas susirinkę žiūrovai buvo pasiruošę šventei, kurią teko atidėti – 79:82.
Po ketvirtųjų serijos rungtynių užvirė aistros dėl teisėjavimo ir buvo baiminimąsi, kad tai gali sugadinti finalą, tačiau čia pirmiausia įsikišo rektorius V. Kaminskas, kreipęsis į atsakingus asmenis ir teigęs, jog lemiamose rungtynėse prastas teisėjavimas nebus toleruojamas.
„Galvojau, jog studentų lygoje turi teisėjauti geriausi arbitrai, kurių sprendimai kelti abejonių neturėtų, nes šias kovas stebėjo aukščiausi krepšinio federacijos asmenys. Ir, kaip bebūtų, tai turėjo įtakos, nes paskutinėse rungtynėse teisėjavimas buvo be priekaištų“, – sakė V. Kaminskas.
Tikėjimo, jog VDU galiausiai iškovos pirmąjį savo trofėjų įpūtė ir kapitonas P. Motiejūnas, kuris po pralaimėjimo namuose pasakė, jog ant parketo mirs, bet padarys viską, jog laimėtų lemiamą dvikovą.
„Kalbėjome rūbinėje ir sakėme, jog į rezultatą nežiūrėsime, o atiduosime visas jėgas. Apie palūžimą net nebuvo minčių, kaip jau minėjau, labai padėjo išvyka į Prancūziją, kur buvome kartu su imtyninkais. Jie papasakojo, kaip jie kovoja ir tai įpūtė mums tos čempioniškos ugnies. Tikrai didžiuojuosi ta pergale, buvome pasiruošę dantimis pasiimti laimėjimą ir tą padarėme“, – prisiminimais dalinosi P. Motiejūnas.
Būtent, lemiama akistata klostėsi pagal VDU dainelę ir finalinė rungtynių sirena skelbė A. Juknevičiaus auklėtinių pergalę 78:71, po kurios svečių komandos žaidėjai ir sirgaliai pasinėrė į euforiją.
Šventimas ir padėka vadovams
VDU krepšininkų šventimas prasidėjo iškart po finalinio švilpuko – P. Motiejūnas netrukus buvo pakeltas nukirpti čempionų tinklelį, o nuo pradžių su komanda buvusį T. Kapačinską emocijos užplūdo iš visų pusių.
„Tais metais įvyko lūžis, panaikinome KTU nenugalimumo kultą. Tinklelį tikrai saugau namie ir pirmas triumfas yra įsimintiniausias, nors po to jų buvo ir daugiau. Pajutome tą galią, o dar labiau laimėjimą pasaldina tai, jog labai mažai, kas tikėjo, jog galime nugalėti KTU, kurie buvo absoliutūs favoritai“, – kalbėjo P. Motiejūnas.
„Nerealus, – paklausus, koks užplūdo jausmas po finalinės sirenos, atsakė T. Kapačinskas. – Buvo super… Super! Viskas suėjo į vieną – mokslų baigimas, nuo pirmų metų laukta pergalė ir pakvietimas mokytis magistratūroje užsienyje, kas tuo metu buvo kosmosas.“
Su nostalgija šiuos laikus prisimena ir treneris A. Juknevičius, kuris pripažįsta, jog tuomet susidomėjimas LSKL buvo milžiniškas, kuris dabar gerokai priblėsęs.
„Tuomet viskas buvo nauja, vos trečias LSKL sezonas. Taip pat pirmą kartą tą sezoną buvo vykdomos atkrintamosios, dar ir nematyta komanda iššovė. Tikrai buvo didžiulis susidomėjimas, jautėme milžinišką universiteto palaikymą, spauda rašė, televizija rodė… Po to šiek tiek keitėsi LSKL, buvo priimtas sprendimas, leisti žaisti dviem, o po to ir visiems kitų lygų žaidėjams“, – teigė A. Juknevičius.
Didžiausias netikėtumas įvyko per apdovanojimų įteikimą tuo metu populiariausiame Kauno klube „Los Patrankos“ – P. Motiejūnas už visokeriopą pagalbą savo aukso medalį atidavė rektoriui V. Kaminskui.
„VDU sudarė nuostabias sąlygas ir mokytis, ir sportuoti. Sportuodavome ne mažiau penkių kartų per savaitę ir labai tai vertinome, todėl natūralu buvo apdovanoti rektorių, kuris suteikė mums tokią galimybę. Matėme nuolatinį palaikymą – tiek rektoriaus, tiek vedėjo Vlado Juknevičiaus ir tai buvo pirmasis universitetas Lietuvoje, kuris dėl mokslų leido neišsižadėti savo aistros krepšiniui. Reikia pridėti, jog dalyvavome tarptautiniuose turnyruose, vykdavome į pasiruošimo stovyklas pajūryje. Iki dabar esame labai dėkingi už šią galimybę“, – kalbėjo P. Motiejūnas.
Pačiam rektoriui V. Kaminskui toks gražus P. Motiejūno gestas buvo netikėtas, o 2001-ųjų LSKL aukso medalis pas profesorių namuose spindi šalia jo paties iškovotų trofėjų rankinio ir lauko teniso sporto šakose.
„Man krepšinis reiškė labai daug nuo „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA kovų ir nuo pirmosios dienos VDU norėjau, jog universitetas turėtų stiprią krepšinio komandą. Džiaugiuosi, jog tiek žaidėjai, tiek treneriai jautė mūsų palaikymą„ o toks Pauliaus gestas buvo geriausias mūsų darbo įvertinimas“, – pokalbį baigė V. Kaminskas.
Pirmieji VDU čempionai:
Arūnas JUKNEVIČIUS – Komandos vyriausiasis treneris
Mindaugas VALANČIUS – Komandos trenerio asistentas
4 nr. Edvinas ŽUKAUSKAS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto I k.
5 nr. Mindaugas BUTKUS– Teisės instituto I kurso magistrantas
6 nr. Mindaugas ŠIVICKAS – Politikos mokslų ir diplomatijos II k.
7 nr. Paulius MOTIEJŪNAS (k.) – Politikos mokslų ir diplomatijos II k.
8 nr. Tomas KAPAČINSKAS– Ekonomikos ir vadybos fakulteto IV k.
9 nr. Modestas MAUMEVIČIUS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto I k.
10 nr. Domas TEŠKEVIČIUS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto II k.
11 nr. Saulius ŽUKAUSKAS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto II k.
12 nr. Rimas STŪRONAS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto III k.
13 nr. Ruslanas KUDRIAŠOVAS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto II k.
14 nr. Paulius AUGULIS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto II k.
15 nr. Regimantas OSTREIKA – Ekonomikos ir vadybos fakulteto I k.
16 nr. Mindaugas KASELIS – Menų fakulteto I k.
17 nr. Arūnas GULBINAUSKAS – Ekonomikos ir vadybos fakulteto I k.