Pokalbis su krepšininku Pauliumi Soroku
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sporto centras pakalbino vieną talentingiausių Lietuvos krepšininkų, kaunietį ir buvusį VDU auklėtinį Paulių Soroką apie krepšininko karjerą, studijas ir žaidimą VDU komandoje bei laisvalaikio pomėgius.
Baigėte sezoną Kječio „Pallacanestro Teate“ komandoje. Kaip įvertintumėte šį sezoną? Esate patenkintas komandos pasirodymu ar tikėjotės daugiau?
Sezoną vertinu labai teigiamai, nes komanda pernai atėjo iš trečiosios lygos į antrąją, todėl lūkesčiai buvo pasilikti lygoje. Aišku, kiekvienas sau kelia skirtingus tikslus, aš išsikėliau sau su komanda patekti į atkrintamąsias ir mums tą pavyko padaryti. Tai buvo geriausias rezultatas klubo istorijoje, atkrintamosiose pavyko iškovoti vieną pergalę. Taip pat buvau išrinktas ir geriausiu ne amerikiečiu lygoje, todėl tiek komandai, tiek asmeniškai man, galutinis sezono rezultatas buvo puikus.
Dėl ko pasirinkote siekti krepšininko karjeros? Tėvai ar kiti bendraamžiai tokiam sprendimui turėjo įtakos?
Pati Lietuva turėjo tam įtakos, bet ir tėtis buvo krepšininkas, dažnai nueidavau pažiūrėti jo treniruotes, o vėliau ir pats pradėjau mėtyti į krepšį. Krepšys kabėjo ir kieme, su draugais dažnai pamėtydavome ir pažaisdavome tarpusavyje. Visa mano šeima yra linkusi į sportą, nes mama ir sesė yra tinklininkės, tad sportininko kelias atsirado automatiškai, dėl to ir pasirinkau krepšinį.
Į kokius žaidėjus ar žaidėją labiausiai lygiavotės jaunystėje?
Na, kai buvau jaunesnis labiausiai lyginausi į Allen Iverson, nes jis buvo toks pasiutęs. Aš tuo metu dar buvau žemas, todėl jis man patiko dėl savo ūgio, toks landus, agresyvus, kibiai ginasi. Kuomet paaugau, pradėjau stebėti ir kitus krepšininkus, bet pats pirmas ir mėgstamiausias žaidėjas buvo Allen Iverson.
Su VDU komanda esate ne kartą tapęs Lietuvos studentų krepšinio lygos, Baltijos šalių studentų sporto žaidynių čempionu (SELL) ir Europos universitetų žaidynių čempionu. Sakykite, koks sezonas su VDU komanda jums yra įsimintiniausias?
Galbūt galėčiau išskirti du metus, kurie buvo pakankamai sėkmingi, komandoje visi labai gerai sutardavo, tai rinkčiausi patį pirmą sezoną ir vieną iš paskutiniųjų. Pačioje pradžioje viskas yra nauja: susipažįsti su komanda, vidine virtuve ir pamatai, kaip vyksta tas studentiškas, čempioniškas gyvenimas. Priešpaskutinis sezonas įsiminė dėl didžiulės nešamos atsakomybės už komandą bei jos rezultatus, nes žaisdamas tu subręsti ir pradedi jausti, kad esi vienas iš lyderių, o tai suteikia pasitikėjimo savimi.
Žaidėte kartu už VDU komandą su garsiais krepšininkais Edgaru Ulanovu, Siim Sander-Vene, Vaidu Čepukaičiu, Donatu Sabeckiu ir t.t. Ar komandos draugai duodavo patarimų jums, ar palaikote ryšius su buvusiais žaidėjais?
Taip, palaikau ryšį su beveik visais buvusiais VDU žaidėjais. Sukurta nuotaika, gera atmosfera jaučiasi komandoje ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl komandos rezultatai buvo tokie geri, nes daug bendraudavome tarpusavyje, leisdavome kartu laiką. Krepšinio prasme, vyresni visada padėdavo jaunesniems, net jaunesni žaidėjai kartais patardavo vyresniems, o jie visada priimdavo išsakytą nuomonę. Manau, jog karjera VDU komandoje man padėjo tobulėti ir kaip krepšininkui ir kaip asmenybei.
Didžiąją savo karjeros dalį žaidėte Italijoje, tačiau teko žaisti ir Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Vos pasibaigus Nacionalinio krepšinio lygos (NKL) sezonui, gavote pasiūlymą atstovauti Pasvalio „Pieno žvaigždėms“ ir varžytis stipriausioje Lietuvos krepšinio lygoje. Ar šis pasiūlymas nustebino, kokios emocijos užplūdo jus?
Tuo metu turėjau vienerių metų kontraktą su Kauno „Žalgiriu“, tačiau viduryje vasaros supratau, kad pagrindinėje komandos sudėtyje man vietos neatsiras. Kalbėjau su vadovais, kad reikia ieškoti kitos komandos. Tuo metu vyko „Adidas“ vasaros lyga, kurioje pavyko gerai pasirodyti, dėl to pasiūlymas prisijungti prie Pasvalio komandos labai nenustebino, atvirkščiai, buvau nustebęs, nes negavau tiek žaidybinio laiko kiek tikėjausi, nes tikrai daug stengiausi, dirbau, treniruotėse sekėsi gerai. Baltijos krepšinio lygoje tuo metu žaisti sekėsi gerai, tačiau LKL nesulaukiau daug žaidybinio laiko ir tai buvo vienas iš kertinių momentų mano karjeroje, kurį priėmiau labai asmeniškai. Tuomet atsirado suvokimas, kad niekada gyvenime, kol būsiu daug vyresnio amžiaus žaidėjas, nenoriu sėdėt ant suolo, nes būdamas 21 metų ir sėdėdamas ant suolo, jaučiausi tarsi deginčiau savo karjeros metus. Tai tapo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko išvykau iš Lietuvos, po to sezono jokių pasiūlymų žaisti LKL negavau, nes pakankamai neatsiskleidžiau ir priėmiau gautą pasiūlymą, kur galėsiu daugiau žaisti.
Ką studijavote VDU? Ar ji jums patiko ir dėl ko pasirinkote šį studijų dalyką?
Verslo vadybą. Pasirinkau šį dalyką, nes dar keli bendraamžiai nusprendė studijuoti ir galvojau, kad bus šiek tiek lengviau studijas suderinti su krepšiniu, lengviau mokytis, nes galėsiu pasitarti kartu su bendrakursiais. Studijos patiko, paskutiniais metais, kai prasidėjo pandemija, buvo sudarytos puikios sąlygos, mokytis nuotoliniu būdu, todėl iš studijų išliko tik geriausi prisiminimai.
Kalbant apie pasiekimus ir apdovanojimus, jų turite nemažai. Pačiam, kaip žaidėjui, kokį apdovanojimą priskirtumėte kaip geriausią ir įsimintiniausią karjeroje?
(Tuo metu salėje Adas Juškevičius linksmai šūkteli: -Treniruotis su manim). Vienas malonesnių momentų, kuomet paskutiniais metais žaidžiau VDU ir patekau į simbolinį Europos čempionato penketą, tai man sukūrė pasitenkinimą, žaidžiant paskutinius metus už universiteto komandą. Tuomet prisiminiau, kad sezoną pradėjau mažai žaisdamas, o baigiau gaudamas asmeninį apdovanojimą, kuris suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, o labiausiai įsiminęs komandinis apdovanojimas buvo, kai žaidžiau „Sasario Dinamo“ komandoje ir laimėjome Italijos „Super taurę“.
Kuo dar domitės be krepšinio ir ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Stebiu daug sporto šakų, labai patinka tinklinis, vasarą ypač paplūdimio tinklinis, žaidžiu pats ir sekasi neblogai, kartais sudalyvauju mėgėjų turnyruose. Kalbant apie kitus dalykus, tai mano pomėgiai niekuo nesiskiria nuo kitų: patinka žiūrėti filmus, serialus, per pandemiją išmokau gaminti, tai dabar, kai atsiranda laiko, kartais gaminu virtuvės šedevrus, taip pat patinka klausytis muzikos ir leisti laiką su draugais.
Jei gautumėte pasiūlymą dalyvauti pasaulio 3×3 čempionate, kokius žaidėjus pasirinktumėte žaisti kartu su jumis?
Labai įdomus klausimas, rinkčiausi Vytenį Čižauską kaip gynėją, pats būčiau puolėjas, kitu puolėju rinkčiausi Siim Sander-Vene.
Kokie jūsų tikslai ateičiai? Ar esate užsibrėžęs kokį nors tikslą, kurio siekiate?
Dabar pasirašiau kontraktą su Italijos pirmos lygos komanda, tai norėtųsi ten įsitvirtinti. Asmeninis tikslas būtų tapti geriausiai dėl kamuolių kovojančiu žaidėju ir tokį tikslą keliu sau kiekvieną sezoną, o pagrindinis komandinis tikslas – patekti į atkrintamąsias.
Ir pabaigai, kam labiausiai norėtumėte padėkoti už tai, kas ir kur esate dabar?
Nesinori kažko išskirti, bet labiausiai dėkingas esu artimiausiems žmonėms, kurie visada buvo šalia ir pastūmėjo eiti tuo keliu, kuriame esu dabar.
Interviu paruošė Juozas Vaičiukynas.